Bendraujant su ką tik 22-ąjį gimtadienį atšventusia didžiaake linksmuole VALERIJA BORISOVA sunku patikėti, kad ji turi sudėtingą negalią. Šiuo metu mergina studijuoja specialiąją pedagogiką VDU Švietimo akademijos antrame kurse, dirba mokykloje, užsiima bėgimu su triračiais, dalyvauja šviečiamojoje veikloje.
Valerijos pavyzdys yra puikiausias įrodymas, kiek nesuskaičiuojamų ir nenuspėjamų galių turi žmogus. Tikiu, kad ji įkvėps ne vieną, ieškantį savęs ar gyvenimo prasmės. O gal tiesiog manantį, kad jo būtis – nieko verta.
Valerija, jūs spinduliuojate gerumu, optimizmu, smagia nuotaika. Atrodo, kad per gyvenimą sklendžiate lengvai, be jokių kliūčių. Kokia jūsų istorija?
Gimimo metu patyriau traumą – dėl to išsivystė cerebrinis paralyžius. Šios ligos sunkumas, eiga priklauso nuo to, kaip stipriai pažeidžiamos smegenys. Mano mamai buvo pasakyta, kad aš nevaikščiosiu, būsiu „daržove“. Tačiau ji nepasidavė – metė darbą, skyrė ne vienus metus pastatyti mane ant kojų.
Liūdna, kad gydytojai nesuteikė jokios reikiamos informacijos – artimieji patys ieškojo pagalbos man galimybių. Mama buvo ir kineziterapeutė, ir masažistė, ir psichologė… Kai mane mažytę už rankutės mama atsivedė pas gydytojus apžiūrai, jie iš nuostabos neteko amo ir klausė: „Kaip jums pavyko?“ Buvo mano gyvenime ir neįgaliojo vežimėlio periodas – penktoje klasėje, po sunkios operacijos, pusę metų draugavau su ratukais, bet išlipau iš jų.
Jei dabar kada tenka atsisėsti į vežimėlį, sakau, kad atsivėrė laikina juodoji skylė, bet aš iš jos išsiveršiu. Mano kredo: „Eik ir daryk.“ Kiekvieną „ne“ aš paverčiu „taip“. Todėl gyvenime buvo visko – įvairių savanorystės projektų, sportinių veiklų, trejų metų tarnystė Lietuvos jaunųjų šaulių sąjungoje. Buvau, jei neklystu, pirmoji šalies šaulė, turinti cerebrinį paralyžių.
Aplinkiniai, net tėvai, stebėjosi, kur ir vėl įlindau. Bet aš noriu visko. Niekada nesijaučiau kitokia. Mano negalia yra mano resursas, mano apdovanojimas. Tik reikia išmokti juo teisingai naudotis. Tai pats geriausias ir visuomenės filtras – man nereikia atsirinkti žmonių, nes jie patys atsisijoja.
Įvairiausias negalias turintys žmonės, ypač vyresniųjų kartos, kurių vaikystė ir jaunystė prabėgo dar sovietų Lietuvoje, dabar jau garsiai dalijasi tuo šokiruojančiu faktu, kad niekada nelankė mokyklos – jie buvo palikti užribyje. Tiksliau, būdavo imituojama, jog jų tiesiog nėra, kad ir kaip siaubingai tai skambėtų. O kokia jūsų patirtis?
Aš mokyklą lankiau, bet ją teko keisti dėl patirtų patyčių. Mokyklą, kuri deklaravo, kad yra pritaikyta vaikams, turintiems negalią. Liftas ten yra, taip. Bet manęs mokytojai neėmė nė į vieną ekskursiją, nes aš, „invalidė“, gadinu jų laiką. Vaikai tyčiojosi savaip ir tikrai žiauriai.
Pakeitus šią „gerą“ Vilniaus mokyklą į paprastą Avižieniuose, situacija kardinaliai pasikeitė – nekilo problemų nei su mokytojais, nei su mokiniais. Susiradau tikrų draugų. Norėjau patirti viską, kas įmanoma. Todėl pirmiausia paprašiau išmokyti mane bėgti iš pamokų. Ir mes tai padarėm. O kadangi bėgti greitai fiziškai negalėjau, bendraklasis užsimetė mane ant pečių ir pabuvo mano arkliuku. Tapau sava patrakėle, vedančia paskui save kitus. Mokytojai mane suprato, suorganizuodavo net grupinį kontrolinio rašymą mano sąsiuvinyje su judriausiais klasės vaikais. Ten buvo, aišku, daugiau juoko nei rašymo.
Dabar studijos? O kaip jose jaučiatės?
Nuostabiai. Turiu fantastišką kurso draugę, kuri leidžia man patirti pasaulį, suvokti ir suprasti dalykus, apie kuriuos anksčiau net nepasvajodavau. Nuo 2025-ųjų mokyklos privalės aktyviau jaukintis įtraukųjį ugdymą. Dėl šios priežasties ir draugės paskatinta aš pradėjau vesti edukacijas vaikams apie negalią. Visada jiems sakau: „Jūs esate šviesa tiems vaikams, kurie pas jus ateis. Jūs galite ištiesti ranką ir praplėsti kito žmogaus pasaulio matymą.“
Aiškinu jiems, kad tokių kaip aš nereikia bijoti. Bet posovietinis mąstymas, deja, dar yra išlikęs. Aš vaikštau pati, bet yra pažeistas mano vestibulinis aparatas, smulkioji motorika, o kairė kūno pusė paralyžiuota. Tai mane ir į šonus mėto, ir pusiausvyrą ne visada išlaikau, negaliu lipti laiptais be turėklų. Todėl einant gatvėje tenka išgirsti replikų, kad esu narkomanė. Kartą neįleido net į autobusą, kad nesugadinčiau keleiviams moralinio nusiteikimo. Ir šiandien privažiavęs taksistas, pamatęs mane, užsidėjo dvi kaukes ir apipurškė dezinfekantu. Savo veiksmus jis paaiškino – bijojo užsikrėsti!
Valerija, tai kaip čia yra? Kalbama ir daroma tikrai daug siekiant sumažinti atskirtį tarp žmonių. Tačiau klausantis jūsų yra neaišku, ar tikrai situacija gėrėja, ar keičiasi požiūris į žmogų, turintį negalią?
Situacija keičiasi, bet kad ji tikrai pagerėtų, keistis turi abi pusės. Juk dar ir dabar daugelis turinčiųjų negalią yra užsidarę namuose, bijo išeiti, bijo negatyvaus požiūrio. Bet aš visada raginu: „Jeigu tikrasis pasaulis yra už durų, tai kodėl tu čia sėdi?“ Visiems tokiems žmonėms linkėčiau sparnų, kokius turiu aš. Vienas sparnas yra tėvai, o kitas – draugai. Turėti palaikymą yra labai svarbu. Tegul tie sparnai atveria duris į ten, kur smagiau ir gražiau.
Aš nuolatos ir tėvams kartojau, kad noriu būti savarankiška, noriu būti asmenybė, kuri veikia ir tobulėja. Dėl to aš dalyvauju šviečiamojoje veikloje, nes turiu kuo pasidalinti ir labai noriu, kad pamažu atskirties nebeliktų visai. Noriu įkvėpti kitus savo pavyzdžiu. Juk aš ir tinklinį, ir tenisą žaidžiau, ir šaule buvau, snieglente nuo kalno nusileidžiu. Gal man ir reikia visas priemones pritaikyti sau, bet aš galiu tai daryti. Aš kuriu eiles, prozą, svajoju parašyti knygą. Aš lygiai toks pats žmogus. Po mano edukacijų mokytojai paprastai dėkoja, kad vaikų požiūris į su jais besimokantį negalią turintįjį pasikeitė.
Pratęsiant temą, Valerijos laisvalaikis – tai…
Be jau minėtų veiklų, jodinėjimas, motoroleriai, motociklai. Planuoju ir šuolį su parašiutu. Visos veiklos leidžia džiaugtis gyvenimu. Sportas – tai puiki savirealizacijos, disciplinos, energijos ištaškymo forma. Neįgaliųjų tenisą vežimėlyje žaidžiau ketverius metus mokyklos laikais, nes labai trūko bendravimo. Kai nuvykome į tarptautinę stovyklą Nyderlanduose, Lietuvos kaip mažos šalies niekas nepripažino, nes ši sporto šaka pas mus buvo labai jauna. Buvome laikomi silpniausiais. Bet aš pasiryžau žaisti turnyruose net nežinodama visų žaidimo subtilybių.
Avantiūra baigėsi medalio už didžiausią pažangą parsivežimu. Mano užsispyrimas, atkalus darbas davė vaisių. Nors nuovargis buvo labai didelis, bet man pasisekė įrodyti, kad Lietuva gal ir maža, bet stipri šalis. Ir tikrai ne paskutinė. Teniso atsisakiau, kai supratau, kad viską galiu daryti savo kojomis. Tada įvyko vidinis lūžis ir tapau jaunąja šaule. Turėjau dvi būrio vado padėjėjos pakopas. Buvau karinėje stovykloje, veikiau su visais kartu. Nors viena akimi matau silpnai, įsiprašiau šaudyti specialiai pritaisytam varpeliui signalizuojant apie taiklų šūvį. Sušaudžiau keturis iš septynių, nes matau blogai, bet juk gerai girdžiu! Įtikinusi vadą, kad moku plaukti, nors nemoku visiškai, kėliausi lynu per upę, kojas apsirišusi virve, nes jos kitaip nesiglaudžia. Dariau tai, nes noras buvo didesnis už galimą riziką ar pasekmes.
Tėvai apskritai nesitikėjo, kad mane priims į karinę organizaciją, bet aš pasiūliau vadams kartu išpakuoti mažą dovanėlę, kurią turiu, ir pamatyti, kad ji visiškai netrukdo. Manimi patikėjo. O dabar mano gyvenime yra ir ilgai dar bus bėgimas su triračiais. Po trijų mėnesių treniruočių varžybose Vilniuje buvau antra. Ką tik Lietuvos 80 metrų bėgime užėmiau trečią vietą. Svajoju kada nors ir paralimpiadoje dalyvauti. Man reikia judesio. Jei pasiekiu tikslą, dažnai sušunku: „Valio! Aš kaip gyva!“ Tai reiškia, kad man pavyko padaryti kažką taip, kaip žmogui, neturinčiam negalios, pavyksta.
Jums tikrai pavyksta. Valerija, šiuo metu jūs dar ir dirbate. Dabar darbdaviai skatinami įdarbinti žmones, turinčius negalią, sudaryti jiems geras darbo sąlygas. Kaip jums sekėsi ieškoti darbo?
Labai sunkiai. Ieškojau darbo ilgai. Telefonu kalbame – lyg ir viskas tinka. Bet kai tik paaiškėja, kad turiu judėjimo negalią, niekas toliau net nesiaiškina. Dažnai net be jokio atsisveikinimo ragelyje pasigirsta: „Pypt, pypt, pypt…“ Viename darbo pokalbyje pasakė, kad mano kandidatūros atsisakė, nes bijojo, kad aš nukrisiu… Arba informavus apie negalią darbo vietos mistiškai išgaruoja. Privati mokykla „Varnų sala“ suteikė man galimybę dirbti.
Nesitikėjau gauti specialiosios pedagogės darbo, todėl nuoširdžiai dėkojau mokyklos direktorei Margaritai Pilkauskaitei už tokią dovaną, o ji man pasakė: „Valerija, man labai svarbu, kas yra žmogaus viduje. Aš nežiūriu į išorę.“ Linkėčiau visiems darbdaviams išsiugdyti tokį požiūrį. Taip pat norėčiau palinkėti suprasti, kad mes irgi esam žmonės. Mums nereikia akcentuoti, kad turim mažiau šansų. Pamatykite mūsų privalumus, ne trūkumus. Gal mes kažko negalim, bet reikia priimti mūsų negalią kaip duotybę plėsti kitų žmonių akiratį, savo įmonės galimybių horizontą. Gal tas žmogus neatneš jums fizinio grožio, bet padovanos gerų idėjų!
Šiandien turiu darbą – užsidėjau dar vieną „riebią“ varnelę ir galiu tobulėti. Labai norėjau dirbti su vaikais. Kaip jie mane priima? Kai paaiškini gražiai, priima. Reikia su vaiku kalbėtis jam aiškia kalba, tada jis supras. Ir tada nebebijos. Labai svarbu surasti ryšį su vaiku ir duoti jam tai, ko reikia.
Praktikos metu kitoje mokykloje susidūriau su situacija, kai vaikas klausia, kas man yra, o mokytoja jį tildo. Kai vaikui paaiškinau, jis net pasisiūlė man padėti. Vaikai viską suvokia. Ir turintieji tam tikras negalias taip pat supranta. Patyriau dar vieną labai mielą situaciją. Autizmo spektro sutrikimą turintis vaikas visaip mėgino ištiesinti mano koją. Mokytojai sudrausminus, kad neliestų, nesimuštų, jis atsakė: „Aš nesimušu. Aš noriu ištiesinti koją, kad jai lengviau būtų.“
Vaikai daug ką suvokia teisingiau nei suaugusieji. O suaugusiesiems reikia nebijoti bendrauti su negalią turinčiaisiais. Reikia bendrauti drąsiai ir rodyti teisingą pavyzdį vaikams. Padėti jiems suprasti, kad negalia – tai kelias į galimybę.
Susiję:
The post Specialioji pedagogė V. Borisova: „Mano negalia yra mano resursas, mano apdovanojimas“ appeared first on Bernardinai.lt.