„Norėčiau tikėtis, kad palaikant tokias tendencijas, kokias turime šiandien, rusų kalbą pasirinkti bus labai ribotos galimybės, kai maža dalis keliose mokyklose galės mokytis rusų kalbos“, – sako švietimo, mokslo ir sporto ministras GINTAUTAS JAKŠTAS, paklaustas, kaip įsivaizduoja rusų kalbos ateitį mokyklose po 10 metų.
Nors šiandien rusų kalba – populiariausias moksleivių sprendimas renkantis antrąją užsienio kalbą, mokinių noras mokytis jos per dvejus metus sumenko beveik trečdaliu. Nors šiandien kai kuriose ugdymo įstaigose moksleiviams net nėra alternatyvų rusų kalbai, nes nėra kitas kalbas mokančių pedagogų, ministerija viliasi, kad tendencija nesirinkti rusų tęsis ir greitu metu šią kalbą pakeis vokiečių, prancūzų bei ispanų.
Viešojoje erdvėje tęsiasi diskusija ir apie tautinių bendrijų mokyklas, kuriose galima mokytis rusų arba lenkų kalbomis. Ji dar labiau įsiplieskė po incidento Vilniaus Naujamiesčio mokykloje, kai pora paauglių, besimokančių rusų tautinės mažumos mokykloje, dėl politinių pažiūrų apšaudė bendraklasį pneumatiniu ginklu.
Kaimyninės Latvija ir Estija nusprendė atsisakyti tokių mokyklų, tačiau, anot ministro G. Jakšto, Lietuvai teks ieškoti savo kelio, ką daryti su 92-iem šiandien veikiančiomis tautinių bendrijų mokyklomis, kurios pasižymi prastesne ugdymo kokybe ir valstybei kainuoja daugiau. G. Jakštas tikina, kad ministerijos planuose – ne jų uždarymas, o transformacija.
Interviu dienraščiui „Bernardinai.lt“ ministras papasakojo apie rusų, kaip antrosios užsienio kalbos, padėtį šalies mokyklose ir atskleidė, kaip planuoja spręsti tautinių bendrijų mokyklų problemas.
Kai kuriose bendrojo ugdymo mokyklose mokiniai kaip antrąją užsienio kalbą vis dar gali rinktis vienintelę rusų. Pasak mokyklų vadovų, jie neturi mokytojų, kurie mokytų prancūzų, vokiečių ar ispanų kalbų. Rusijai užpuolus Ukrainą, viešojoje erdvėje vyko daug diskusijų, ar mums reikia rusų kalbos mokyklose, kalbėta, kad moksleiviai turi mokytis europietiškas prancūzų, vokiečių kalbas. Kalbos liko kalbomis, ir rusų toliau dominuoja. Kodėl pokyčiai vyksta lėtai?
Nepasakyčiau, kad pokyčiai vyksta lėtai. Pavyzdžiui, šeštokų, kurie pasirinko rusų kalbą kaip antrąją, 2021–2022 mokslo metais buvo 20,3 tūkst., praėjusiais metais – 18,3 tūkst., šiais mokslo metais – 14,1 tūkst. Pokytis milžiniškas. Prieš dvejus metus, tarkime, ispanų kaip antrąją užsienio kalbą buvo pasirinkę 150, dabar – 633 moksleiviai. Per dvejus metus skaičiai išaugo daugiau nei keturgubai. Prancūzų kalbos pasirinkimo pokytis taip pat didelis – nuo 1,8 tūkst. iki 3,1 tūkst., vokiečių – nuo 4 iki daugiau nei 8 tūkst. Praktiškai visur skaičius padvigubėjo ar išaugo net daugiau.
Yra 551 mokykla, kuri siūlo vokiečių kaip antrąją užsienio kalbą, prancūzų siūlo 224 mokyklos. Paruošti mokytoją, net jeigu jis įstotų į bakalauro programą, užtrunka ketverius metus.
Yra ir kitų priemonių spręsti kalbų mokytojų trūkumą. Pavyzdžiui, dabar yra 48 rusų kalbos mokytojai, kurie pasirinko persikvalifikavimo programą, kad įgytų kitos kalbos mokytojo kvalifikaciją. Ispanų, prancūzų, vokiečių kalbos yra prioritetinės – jeigu žmonės nori būti šių kalbų mokytojais, gauna stipendiją, kuri siekia daugiau nei 300 eurų visą mokymosi laikotarpį. Įsipareigojus dirbti mokykloje paskutiniais metais iki baigiant, stipendija siekia daugiau nei 500 eurų.
Matome, kad pokytis vyksta greitai – ar jis galėtų vykti greičiau, aš nemanau. Reikėtų nusiteikti, kad pokyčių tempas sulėtės, nes jei rusų kalbos pasirinkimas nuo 20,3 tūkst. iki 14,1 tūkst. per dvejus metus sumažėjo, yra įspūdinga. Jeigu dar keletą metų palaikytume tokį tempą, galėtume galvoti apie sveiką balansą, kad kalbų pasirinkimų įvairovė būtų visose mokyklose. Suprantame, kad kai kurių kalbų mokytojų trūksta, tačiau pavyzdingas yra Vilniaus savivaldybės sprendimas žiūrėti į savo mokyklas kaip į tinklą.
Su kalbomis nėra taip paprasta: jeigu pasirinkai iki 10 klasės kalbą, tai pereinant iš progimnazijos į gimnaziją svarbu, kad būtų galimybė tęsti tos kalbos mokymąsi. Kiek kalbamės su Prancūzijos ar Vokietijos ambasadoriais Lietuvoje, jiems daro įspūdį toks spartus pokytis renkantis šias kalbas.
Gaila, kad yra tokių atvejų, kai norima rinktis kitą kalbą, tačiau tokios galimybės nėra.
Kalbant apie tuos 14 tūkstančių pasirinkusiųjų rusų kalbą, jūsų nuomone, tai lemia pedagogų trūkumas, o gal priežastis tėvų įsitikinimai, kad rusų kalba vis dar labai reikalinga?
Neturiu tyrimo, kodėl mokiniai nusprendė pasirinkti rusų, manau, kad tai lemia viskas kartu – ir tai, kiek yra mokytojų, ir tai, kokie yra tėvų įsitikinimai. Gaila, kad yra tokių atvejų, kai norima rinktis kitą kalbą, tačiau tokios galimybės nėra. Jeigu tokių atvejų yra, vadinasi, erdvė pokyčiams dar yra nemaža. Spekuliuoti, spėlioti, kaip mokiniai pasirenka, nereikia.
Minėjote 48 rusų kalbos mokytojus, kurie pasirinko persikvalifikavimo programą, o ar daugėja žmonių, kurie renkasi kalbų ugdymo pedagogiką? Kiek tokių pedagogų reikėtų, kad mokiniams renkantis antrąją užsienio kalbą būtų užtikrinta įvairovė?
Pagal projektą „Tęsk: ateik, tobulėk, prisidėk!“ 2023 metų gruodžio mėnesį prancūzų kalbą studijavo 50, o vokiečių – 43 studentai. Pedagogikos studijų pasirinkimas auga, aišku, norėtųsi, kad tų mokytojų būtų daugiau. Nepasakyčiau, kad jų jau pakanka. Buvo etapas, kai anglų kalbos mokytojų paruošdavome daugiau, nei reikia (bet baigę studijas daugelis pasirenka būti korepetitoriais, vertėjais), dabar jų trūksta.
Rusų kalbos mokytojų dabar neberengiame, taip pat suprantame, kad daugelis jų dabar yra vyresnio amžiaus ir greitu metu išeis į pensiją. Mokytojų natūraliai sumažės, tad valstybės prioritetas – kad kuo daugiau žmonių jais taptų, tad raginu rinktis kalbų pedagogikos studijas.
Kaip suprantu, rusų kalbos nepasirinkimą ministerija tik rekomenduoja. Kodėl? Yra sakančiųjų: kodėl įsikibome į rusakalbių mažumą? Jei kalboje matote pavojų, pavyzdžiui, kad mokėdami kalbą vaikai gali gauti propagandinio turinio, kodėl rusų kalba tiesiog neišimama iš programų?
Taip, ministerija tik rekomenduoja nesirinkti rusų kalbos. Nesinori drastiškų sprendimų – paimti ir nukirsti rusų kalbos mokymą. Pokyčius reikia daryti palaipsniui, turime eiti tuo mažėjimo keliu. Nežinau, kokia šalis sprendimus priima taip, kad nuo rytojaus kažko staigiai atsisakome.
Žiūrint į kaimynus, numatomas pereinamasis laikotarpis, nes reikia pedagogus ir paruošti. Tie, kurie šeštoje klasėje jau pradėjo mokytis rusų kalbą, turi turėti galimybę tai tęsti. Pokyčiai švietime vyksta palaipsniui, tačiau jų pagreitis man atrodo gana greitas. Staigus nukirtimas padarytų daugiau žalos nei naudos.
Aišku, tai yra terpė, kur didesnė tikimybė, kad mokant kalbą, tarkime, lengviau pasieks propaganda, bet negalime sakyti, jog užsidarome, nemokykime tos kalbos ir mūsų propaganda nepasieks.
Yra buvę diskusijų apie rusų kalbos vadovėlių turinį, taip pat lapkričio pradžioje Valstybės saugumo departamentas pranešė, kad vienoje sostinės ugdymo įstaigų dirba 2015 metais į grėsmių vertinimo ataskaitą įtraukta pedagogė, buvusi Lietuvos rusų mokyklų mokytojų asociacijos vadovė Ela Kanaitė. Jos ugdomi moksleiviai dalyvavo Rusijos finansuojamuose propagandiniuose renginiuose. Ar verta sunerimti, kad rusų kalbos pamokose mokytojai gali skleisti propagandą?
Kai kilo skandalas dėl vadovėlių, Nacionalinė švietimo agentūra juos patikrino, kurie yra tinkami mokymui. Tačiau viskas priklauso nuo žmonių. Neseniai kilo naujas skandalas, kai viena pedagogė lietuvių kalbą pavadino šunų kalba. Visada atsiranda įvairių pavienių atvejų, bet remdamiesi tokiais neturėtume skubėti priimti sisteminius sprendimus.
Aišku, tai yra terpė, kur didesnė tikimybė, kad mokant kalbą, tarkime, lengviau pasieks propaganda, bet negalime sakyti, jog užsidarome, nemokykime tos kalbos ir mūsų propaganda nepasieks. Tai, kad mokame kalbą, nebūtinai rodo, jog propaganda mus pasieks, – veikia ir pilietiškumo ugdymas, į kurį daug investuojame, jis didina atsparumą. Nesu už tai, kad reikia tik uždrausti mokyti kalbą.
Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) siūlo nuo 2025-ųjų neberengti rusų – antrosios užsienio kalbos – valstybinio brandos egzamino. Tokių planų dar neatsisakėte?
Ne. Motyvacija rinktis rusų kalbą mažėja, suprantant, kad stojant į aukštąją mokyklą žiūrima, kokie laikyti egzaminai, kokie gauti balai, o jeigu mokeisi rusų kalbos net nelaikydamas egzamino, nors kalbą išmokai, bet tau tai nepadės stojant į aukštąją mokyklą. Klausimas, kodėl turėtų padėti stojant, jeigu šiuo atveju Lietuvoje rusų kalba jokio turinio nebus, nei ji bus dėstoma, nei bus analizuojami rusų autorių straipsniai. Todėl nėra jokios prasmės rengti tokį valstybinį brandos egzaminą.
Norėčiau tikėtis, kad palaikant tokias tendencijas, kokias turime šiandien, rusų kalbą pasirinkti bus labai ribotos galimybės, kai maža dalis keliose mokyklose galės mokytis rusų kalbos.
Jūsų požiūriu, kokia rusų kalbos ateitis mūsų švietimo sistemoje, tarkime, po 10 metų?
Manyčiau, kad rusų kalba nebus vienodo lygio su prancūzų ar vokiečių. Norėčiau tikėtis, kad palaikant tokias tendencijas, kokias turime šiandien, rusų kalbą pasirinkti bus labai ribotos galimybės, kai maža dalis keliose mokyklose galės mokytis rusų kalbos.
Rusų kalba tikrai nebus tarp dominuojančių, matant pasirinkimus ir mokinių pageidavimus. Į viršų kartu su prancūzų, vokiečių kalbomis stiebsis ispanų kalba, ir šios kalbos bus tarp dominuojančių. Tikiuosi, rusų kalbos tarp jų nebus. Tada natūraliai kils klausimas, ar mums reikia siūlyti mokytis rusų kalbos, kai mokytojų nebus pakankamai. Po dešimties metų galbūt situacija bus pasikeitusi, gal Rusija bus pasikeitusi, bet tai ilgas laikotarpis.
Kodėl prireikė 30 metų, kad prasidėtų kardinalūs pokyčiai?
Man atrodo, žmonės yra labai inertiški, daro tai, ką darydavo anksčiau. Mokiniai daro tai, ką darydavo jų tėvai, mokymąsi vertina pagal tai, ar tėvai jiems galės padėti. Nors paskui matome, kad tėvai nebūtinai padeda mokytis. Tačiau kartais norisi saugumo: pasirinksiu kalbą, ir kažkas bus šalia, padės padaryti namų darbus, pagelbės, jei ko nors nesuprasiu. Žmonės iš inercijos net nesusimąsto, kodėl reikėtų daryti kitaip, jei visi iki šiol rinkosi rusų kalbą.
Kad kardinalūs pokyčiai pradėtų vykti, reikia didelio sukrėtimo. Ir tokį sukrėtimą išgyvenome, kai Rusija įvykdė plataus masto invaziją į Ukrainą. Tai privertė permąstyti tai, ką iki šiol darydavome ir priimdavome kaip normą, užduoti klausimą, ar tai kelias, kuriuo ir toliau norime eiti.
Kai aš rinkausi antrąją užsienio kalbą, paklausiau senelio patarimo, ir jis iškart pasakė, kad jokiu būdu neverta rinktis rusų kalbos, nereikia priešo kalbos, reikia mokytis vokiečių arba prancūzų. Tai buvo prieš 20 metų. Vieni, matyt, tai anksčiau suprato, kitiems reikia daugiau laiko ir sukrėtimo.
Ar ukrainiečių karo pabėgėliai ir į Lietuvą persikėlę baltarusiai taip pat renkasi rusų kalbą?
Nemaža dalis renkasi, nes jiems taip patogiau, nes žmonių lūkestis – kad karas greičiau pasibaigtų ir jie sugrįžtų į Ukrainą. Mokant rusų kalbą jiems atrodo, kad švietimas bus paprastesnis rusų kalba. Aišku, dabar veikia ukrainietiškos mokyklos, kuriose dėstoma ukrainiečių švietimo programa, mokoma ukrainietiškai. Yra ir tokių, kurie mokosi lietuviškose mokyklose, nuoširdžiai stengiasi ir jau po pusmečio geba mokytis lietuviškai. Tai priklauso nuo požiūrio ir patogumo siekio, kad ir nežinant, kiek teks gyventi Lietuvoje.
Kaip su rusų kalba, kaip papildoma užsienio, elgiasi mūsų kaimynės Latvija, Estija?
Latvijoje, Estijoje priimti sprendimai, kad nebebus mokoma rusų kalbos kaip užsienio kalbos. Rusų kalba ten nėra populiarus pasirinkimas, ir jau seniai. Kartais Lietuva turėdavo tam tikrą „pranašumą“ – kad buvo „tiltas į Rytus“, nes rusų kalba kalbama ne tik Rusijoje.
Yra ir posovietinių šalių, kuriose ta kalba visai praverčia, bet kuo mažiau rusų kalbą vartosime, kuo mažiau kalbėsime, tuo, manau, ir tose šalys bus labiau linkstama prisitaikyti, daugiau investuoti į anglų, kaip dominuojančios tarptautinės kalbos, mokymą. Manau, tikrai nepražūsime nemokėdami rusų kalbos.
Lietuvoje rusų tautinė bendrija sudaro 4,5 proc. šalies gyventojų. Iš šios mažumos girdisi argumentų, kad jie jaučiasi diskriminuojami tokia politika. Ką apie tai manote?
Nereikia eliminuoti etninės grupės ar tautinės bendrijos. Pagal Konstituciją joms turi būti sudarytos sąlygos mokytis savo kalbos, kultūros, papročių, bet tai nereiškia, kad lietuviai, kalbantys lietuviškai, turi būtinai mokėti tos tautinės bendrijos kalbą. Būtų tikslinga Lietuvos piliečiams mokėti valstybinę kalbą, o ne būtinai prisitaikyti lietuviakalbiams, kad privalomai mokėtų tautinių mažumų ar bendrijų kalbas.
Kodėl Latvija ir Estija turi aiškų terminą, nuo kada nebemokys rusų kalba, o Lietuva nėra tokio nustačiusi?
Nėra nustatyti metai, kada atsisakysime rusų kalbos, nes tai darome palaipsniui. Tai stipriai dominuojanti kalba, pasiekusi tam tikrą lygį, diskusijos apie tai vėl gali sugrįžti. Tiesiog nuolat reikia stebėti, ar pavyksta mažinti rusų kalbos pasirinkimą, ir, jeigu jis sulėtėja – žiūrėti, ar tai lemia motyvacinės priemonės, ar mokytojų trūkumas.
Jei turėtume numatytą konkrečią datą, gal rezultatų pavyktų pasiekti greičiau?
Nemanau, kad data kažkuo padėtų, jei pagrindinė kliūtis – mokytojų trūkumas, kurie galėtų mokyti vokiečių, prancūzų kalbos, tai, kad nustatysime konkrečią datą, nenulems asmeninio žmogaus pasirinkimo. Tarkime, esu abiturientas, galvoju, kur stoti, ir matau, kad iki tada išnyksta rusų kalba, tai man reikia rinktis tapti vokiečių kalbos mokytoju. Nemanau, kad tai nulems asmeninių žmonių pasirinkimus. Tiesiog nustatę tam tikrą datą ir jos sulaukę matysime, kad trūksta pedagogų, ir terminas bus atidėtas. Politiškai gal gražiai skambėtų, kad mes turime terminą, bet realiai padaryti pokytį tai nelabai padėtų.
Rusų kalbos mokytojų neberengiame, tačiau rusų filologijos universitete galima mokytis. Manau, kad tyrinėti kalbą reikia, tik klausimas, kokie tie tyrimai. Nematyčiau dėl to kažkokios bėdos, neturime nueiti tuo keliu, kad tas, kuris mokėjo rusų kalbą, tegul užmiršta ir nesistengia jos vartoti.
Visada bus profesijos, kur bus reikalinga rusų kalba, tik klausimas, kiek tokių specialistų reikia. Kiek pamenu, Rimvydas Valatka bandė suskaičiuoti, kiek Lietuvai reikia profesionalų, kurie mokėtų rusų kalbą, tai tikrai tyrinėjimai, susiję su rusų kalba, tikrai naudingi.
Ar skatindami nesirinkti rusų kalbos nenuskurdinsime ir nenuskriausime savęs kultūriškai, nes bendrajam išsilavinimui ir apskritai kultūriniam suvokimui rusų literatūra turi reikšmės?
Rusų literatūrą, manau, galima skaityti ir išverstą į lietuvių ar į anglų kalbą, reikia pasižiūrėti, koks yra geresnis vertimas. Mes nesakome, kad išnyks visiškai, prieš keletą metų turėjome 75 proc. mokinių, kurie pasirenka rusų kaip antrą užsienio kalbą, dabar turime 50 proc. Lygiai taip pat galime klausti, ar nenuskurdiname savęs, kai pasirenkame mokytis prancūzų kalbos, o ne italų.
Rusų literatūrą, manau, galima skaityti ir išverstą į lietuvių ar į anglų kalbą, reikia pasižiūrėti, koks yra geresnis vertimas.
Kiekvienos kalbos nemokėjimas kažką atima arba kiekvienos kalbos mokėjimas gali kažką duoti. Klausimas, kurios kalbos mokėjimas duoda daugiau. Nemanyčiau, kad rusų kalbos mokėjimas duoda daugiau.
Lietuvoje veikia 92 tautinių bendrijų mokyklos: 40-yje mokoma lenkų kalba, 28-iose – rusų, aštuoniose – lietuvių ir rusų, septyniose – lenkų ir rusų, keturiose – lenkų ir lietuvių kalbomis. Dar penkiose galima mokytis visomis trimis kalbomis. Švietimo ekspertų nuomone, tautinių bendrijų mokyklos uždaros, jose švietimo kokybė žema. Latvija ir Estija atsisakė rusiškų mokyklų. Apie tai prabilote ir Jūs, tik ar užteks politinės valios?
Ko mes visi norime, tai, kad mūsų piliečiai, nepriklausomai iš kokios tautinės bendrijos būtų, turėtų lygias galimybes realizuoti savo talentus Lietuvoje. Suprantame, kad kai bendrasis ugdymas vykdomas tautinių mažumų kalba, tose mokyklose kokybė, deja, yra prastesnė. Tai matome ir iš valstybinių patikrinimų, brandos egzaminų, matome, kad mažesnė dalis įstoja į aukštąsias mokyklas, paskui tose aukštosiose mokyklose susiduria su sunkumais mokytis.
Save truputį apgauname, kai sakome, jog visus dalykus mokykloje gali mokytis, pavyzdžiui, rusų kalba, bet atėjus į universitetą jau reikia mokytis lietuvių kalba. O kai būna lietuvių kalbą mokęsi mažiau valandų nei lietuviakalbėje mokykloje, tai ateina į universitetą ir susiduria su kliūtimis.
Man atrodo, visų siekis turėtų būti, kad mokiniai galėtų save realizuoti. Dabar dar peržiūrime teisinę bazę, tai nėra taip paprasta, tautinių mažumų mokyklų reglamentavimas yra išskaidytas, nėra straipsnio, kur tai būtų tiksliai reglamentuota. Tai užtrunka, norėtųsi tai greičiau padaryti. Manau, jog turėsime kažkokių siūlymų, kai reikėtų judėti, kad švietimo kokybės atskirtis mažėtų ir baigus tautinių mažumų mokyklą galimybių būtų daugiau.
Šitam Seimui ir Vyriausybei tai paskutiniai metai, turime į tai atsižvelgti. Metai rinkiminiai, klausimas, ar verta daryti kažkokius drastiškus sprendimus. Jeigu yra idėjos, geriausia būtų, kad jos patektų į rinkimų programas ir būtų aiškiai pasakyta, kas ką planuoja daryti. Tada rinkėjai galės pasirinkti, kuriuo keliu norėtų, kad būtų sprendžiamas šis klausimas, bet manau, jog tam tikrus žingsnius mes galime padaryti tam, kad ta atskirtis mažėtų.
Šios mokyklos kainuoja daugiau, valstybė lėšų tautinių mažumų mokykloms skiria daugiau, bet rezultatas prastesnis. Ar turime užsimerkti prieš šią problemą? Man atrodo, kad ne. Matome viešą diskusiją, pasiskirsčiusią į tris dalis, vieni slepia galvas smėlyje ir sako, jog nėra jokios problemos ir nieko daryti nereikia. Kiti apskritai šio klausimo iškėlimą vertina labai neigiamai, net nediskutuoja apie turinį, o diskutuoja, ar apskritai klausimas turėjo būti iškeltas, ir aptarinėja tuos, kurie diskutuoja šiuo klausimu. Man atrodo, kad čia mažiausiai konstruktyvus kelias. Yra ir tų, kurie įsitraukia į diskusiją, ir mes tiek atskirai gauname, tiek viešai matome visokių siūlymų, kuriuos taip pat galime įvertinti ir formuluodami siūlymą, ką reikėtų daryti, į tai galime atsižvelgti.
Estija ir Latvija atsisakė rusiškų mokyklų. Lietuva kažkada seks tokiu pavyzdžiu?
Mes turėsime atrasti savo kelią. Nežinau, ar tas kelias galės būti visiškai atsisakyti, bet savo kelią turėsime rasti. Palikti taip, kaip buvo, tikrai negalime. Turėsime ieškoti savo kelio, o jį rasime tik diskusijose.
Kaip vertinate jų sprendimą?
Jeigu rado sutarimą, su tuo galima sveikinti. Pažiūrėjus į bendrą užsienio kontekstą, labai retas atvejis, kad šalis turėtų mokyklas, kuriose būtų mokoma tautinių bendrijų kalba. Klausimas, kiek laiko galvosime, jog tai yra būtinybė. Sprendimai negali būti nukirsti kirviu, turime diskutuoti, kelio paieškos per diskusijas.
Kalbame tik apie rusiškų mokyklų reformas ir (ar) atsisakymą ar taip pat ir apie lenkiškas mokyklas?
Mes vertiname visus scenarijus, kad ta integracija būtų sėkmingesnė. Gali būti scenarijus dėl laipsniško atsisakymo, gali būti scenarijus dėl daugiau lietuvių kalbos tų mokyklų programose. Man asmeniškai kyla klausimų, kodėl chemiją, biologiją, fiziką mokiniai turėtų rusakalbėje mokykloje mokytis rusų kalba, o ne lietuvių kalba, jeigu paskui, kai stoja į aukštąją mokyklą, reikia tuos dalykus mokėti lietuvių kalba. Tada susiduriama su dideliais sunkumais. Egzaminus taip pat reikia laikyti lietuvių kalba, pateikiant sudėtingesnę terminologiją rusų kalba.
Bandydami padėti, mes pakenkiame, to reikėtų vengti, reikia pasižiūrėti, ar ta pagalba iš tikrųjų yra pagalba, ar kartais meškos paslauga. Įvairius scenarijus vertiname, o tai, kokiu lygiu turi būti priimami sprendimai, sprendžia steigėjas, jis nėra ŠMSM, o savivaldybės, tai vertiname, kokios dabar yra galimybės savivaldybėms priimti sprendimus, ar jos turi galimybes tą daryti. Vertiname, kokios tos galimybės, ar reikėtų daugiau kažkurių pamokų, ar kažkurias pamokas reikėtų keisti.
Bandydami padėti, mes pakenkiame, to reikėtų vengti, reikia pasižiūrėti, ar ta pagalba iš tikrųjų yra pagalba, ar kartais meškos paslauga.
Sprendžiame, kaip turėtų atrodyti artimiausia ateitis, nes matome, kad mokytojų amžius rusiškose mokyklose yra išskirtinai vyresnis, lyginant su kitomis mokyklomis. Man atrodo, kad tie pokyčiai gali atsidurti panašioje situacijoje, kaip ir su rusų kaip antrosios kalbos ugdymu. Jeigu nebeturėsime mokytojų, kurie gali mokyti rusų kalba fizikos, tai klausimas, kaip mes užtikrinsime fizikos mokymo kokybę.
Kuris scenarijus labiausiai tinkamas Lietuvai?
Seimo ir Vyriausybės laikas suskaičiuotas, vertinu, ką dabar būtų tikslinga ir prasminga padaryti per likusį laiką. Mokyklų tikrai neturėtume uždaryti, apie tokį scenarijų neturėtų būti net diskutuojama. Tokios mokyklos yra tose vietose, kur apskritai mokyklų trūksta. Klausimas, kaip tos mokyklos turėtų transformuotis.
Kada ta transformacija galėtų prasidėti?
Sunku pasakyti, jeigu manysime, kad reikia daugiau lietuvių kalbos tose mokyklose, tai iškart iškils klausimas, ar nepritrūks lietuvių kalbos mokytojų. Visi pokyčiai nėra tiesiog dokumentų keitimas. Juos pakeisti galima greitai, bet turime įsivertinti ir piniginius, ir žmogiškuosius resursus.
O pokyčiai lenkiškose mokyklose galėtų pakenkti dvišaliams Lietuvos ir Lenkijos santykiams?
Tą reikėtų aptarti ir su ambasadoriumi, ir su Lenkijos švietimo ministru. Manau siekis, kad ES piliečiai galėtų kuo sėkmingiau save realizuoti. Jei matome kliūtis, visų interesas prisidėti prie kliūčių šalinimo.
Apžvalgininkas Kęstutis Girnius sako, kad siūlymas laipsniškai atsisakyti / uždaryti rusiškas mokyklas yra populistinis, kiršina tautinę nesantaiką, yra nesuderinamas su Lietuvos kaip liberalios demokratinės valstybės įvaizdžiu bei pažeidžia šalies tarptautinius įsipareigojimus. Panašią nuomonę turi ir A. Armonaitė, kuri sako, kad tai „būtų klaiki klaida“. Siūlymą skeptiškai vertina ir Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas Artūras Žukauskas, kuris nurodė, kad priešiška propaganda ateina iš šeimos aplinkos, palydovinių televizijų bei interneto, o ne iš ugdymo įstaigų. Rusiškų mokyklų uždarymas tik sukiršintų Lietuvos visuomenę. Kritika Jūsų požiūriu pagrįsta?
Kalbame ne apie uždarymą, o apie transformaciją. Negirdėjau argumentų, kad to neturėtų būti. Reakcija yra į antraštes, o antraščių aš nerašau. Norėtųsi, kad ta diskusija vyktų konstruktyviai, įsigilinant į visus argumentus.
Pora paauglių, besimokančių rusų tautinės mažumos Vilniaus Naujamiesčio mokykloje, dėl politinių pažiūrų apšaudė bendraklasį pneumatiniu ginklu. Jūsų nuomone, tai vienetinis atvejis?
Diskusija dėl rusų mokyklų atsirado tikrai ne dabar. Ją tik priminė latvių ir estų pavyzdys. Žinoma, mes turime atrasti savo kelią. Šį atvejį su diskusija sujungė žurnalistai. Tas atvejis smerktinas. Tačiau nespėliosiu, ar tokių atvejų pasitaiko daugiau.
Kodėl tik prasidėjus karui atsigręžta į šias mokyklas? Ar tai lėmė politinės valios trūkumas?
Buvo kiti prioritetai. Iššūkių, kuriuos reikia spręsti švietime, visada pakako. Tiesiog buvo koncentruojamasi į kitus laikotarpius.
Susiję:
The post G. Jakštas apie rusų kalbą mokyklose: tikiuosi, kad mokytis rusų kalbos po dešimtmečio bus labai ribotos galimybės appeared first on Bernardinai.lt.