Prezidentūra ir Užsienio reikalų ministerija toliau nesutaria dėl ambasadoriaus Lenkijoje skyrimo. Lietuva ambasadoriaus Lenkijoje neturi nuo praėjusių metų rugsėjo pradžios, kai baigęs kadenciją iš pareigų buvo atšauktas Eduardas Borisovas.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis sako matantis poreikį keisti įstatymą. Prezidento Gitano Nausėdos patarėjas Frederikas Jansonas pasiūlė keisti dabartinę ambasadorių skyrimo tvarką, kad valstybės vadovui būtų pateiktas ne tik Užsienio reikalų ministerijos pasirinktas diplomatas, bet ir visi dalyvavę atrankoje.
Apie ambasadorių skyrimo tvarką, tarptautinę patirtį įžvalgomis dalijasi Seimo narys, tarptautinės teisės ir protokolo žinovas ARMINAS LYKEDA.
Pone Lydeka, kokia yra Lietuvos ambasadorių skyrimo tvarka, kas vykdo jų atranką, kas teikia vieną ar kitą kandidatūrą, kas skiria, kas atleidžia?
Lietuva yra nepriklausoma jau per 30 metų, ir, be abejo, visą šį laikotarpį kasmet būdavo atrenkami, pasiūlomi ambasadoriai, gana sėkmingai suformuota Lietuvos diplomatinė tarnyba. Per pastaruosius dešimtmečius niekas per daug nepasikeitė. Norėčiau tik atkreipti dėmesį, kad, pradėjus dirbti šiai Vyriausybei, Seime priėmėme naują Diplomatinės tarnybos įstatymą, kuris apribojo politikų kišimąsi į procesą, kad jis būtų maksimaliai skaidrus ir ambasadoriai, kaip aukščiausio rango diplomatai, būtų renkami konkurso tvarka.
Eiga tokia: ministerijoje sudaroma Atrankos komisija, jai pateikiami dokumentai diplomatų, kurie pretenduoja tapti ambasadoriais konkrečioje valstybėje – ar išvykti į Vašingtoną, Varšuvą, Kiniją, ar į bet kurią kitą sostinę. Į kai kurias ambasadas norinčiųjų būna daug, į kitas – tiktai vienas kitas. Minėta Atrankos komisija, sudaryta užsienio reikalų ministro, įvertina dokumentus, pabendrauja su kandidatais ir pasirenka geriausiai pasirodžiusįjį ir tinkamiausią toms pareigoms.
Užsienio reikalų ministras su šia kandidatūra eina pas prezidentą ir su juo aptaria, ar toks kandidatas būtų tinkamas dirbti ambasadoriumi vienoje ar kitoje valstybėje. Kai iš prezidento gaunamas neformalus pritarimas, tuomet užsienio reikalų ministras eina į Seimą, Užsienio reikalų komitetą, ir tokį atrinktą kandidatą pristato komiteto nariams. Komiteto nariai balsuoja, ir, jeigu jie pritaria siūlomai kandidatūrai, ministras grįžta į Vyriausybę.
Vyriausybei pritarus, kreipiamasi į konkrečią valstybę, į kurią diplomatas bus siunčiamas, agremano – pritarimo. Gavus tos šalies pritarimą, vėl grįžtama į Prezidentūrą, ir prezidentas pasirašo dekretą – skyrimą siųsti Lietuvos diplomatą dirbti toje valstybėje. Šį dekretą turi pasirašyti ir užsienio reikalų ministras, taip prisiimdamas atsakomybę už siunčiamą ambasadorių į konkrečią šalį.
Aš šią procedūrą išdėsčiau labai trumpai, o šiaip ji yra gana ilga ir sudėtinga, todėl stengiamasi, kad kiekvienas etapas vyktų sklandžiai. Kiekvienas šio proceso dalyvis turi jausti atsakomybę, kad ambasadorius būtų kuo greičiau paskirtas ir kuo kokybiškiau atliktų savo pareigas.
Iki dabartinio prezidento Gitano Nausėdos kadencijos nebuvo girdėti apie vadinamąjį kandidato į ambasadorius atvėsimo laikotarpį. Kas tai yra? Ar tai numatyta mūsų šalies įstatymuose?
Negaliu, deja, komentuoti plačiau, bet, žvelgiant iš Seimo pusės, teisiškai tai niekur nereglamentuota, kad diplomatai ar buvę ministrai negalėtų iš karto tapti ambasadoriais ir turėtų išlaukti kažkokį laikotarpį.
Negana to, galiu pasidalinti man žinoma tarptautine praktika. Labai dažnai valstybės stengiasi išnaudoti potencialą, kurį yra sukaupęs buvęs ministras. Ypač kalbant apie buvusius užsienio reikalų ministrus, bet taip pat ir gynybos, krašto apsaugos bei kitus. Jie, dirbę Vyriausybėje, bendravę su daugybės kitų šalių ministrais, ambasadoriais, svarbiais įtakingais politikais, gali gerai pasitarnauti savo valstybei dirbdami ambasadoriais.
Kiekviena šalis stengiasi kuo greičiau išsiųsti buvusį ministrą ambasadoriumi į kurią nors kitą šalį, kad sukaupta patirtis, žinios nebūtų prarastos ar iššvaistytos, kad jos būtų tinkamai panaudotos dirbant ambasadoje.
Tačiau tokia praktika Lietuvoje nebuvo panaudota, ir du buvę ministrai turėjo išgyventi tą atvėsimo laikotarpį. Ir tiktai vėliau jie buvo paskirti.
Deja, bet tokia realybė. Aš manau, čia sužaidė prezidento tam tikros asmeninės ambicijos.
Pone Lydeka, kokie kalbiniai reikalavimai keliami būsimiems ambasadoriams?
Mano jau minėtas Diplomatinės tarnybos įstatymas labai aiškiai numato teisines gaires. Ambasadorius privalo mokėti anglų kalbą, taip pat dar vieną plačiai vartojamą užsienio kalbą. Neapibrėžiama, kokia ji gali būti. Žinoma, labai gerai, jeigu ta antroji kalba yra šalies, į kurią diplomatas siunčiamas. Pripažinkim, Lietuva, kaip maža valstybė, negali turėti daug gerų diplomatų, mokančių japonų, kinų, kroatų ar kokią kitą specifinę kalbą. Be abejo, dauguma orientuojasi į anglų, prancūzų, vokiečių, ispanų kalbas, kurios yra plačiausiai paplitusios pasaulyje.
Suprantu, kad, skiriant ambasadorių į Lenkiją, nebūtina mokėti lenkų kalbą, juk galima mokėti anglų, prancūzų?
Teisiškai žvelgiant, nebūtina mokėti lenkų kalbą norint gerai, kokybiškai dirbti ambasadoriumi Lenkijoje. Kalbos mokėjimas yra didelis pliusas, ir, kalbant, tarkim, apie Lenkiją, apie darbą Varšuvoje, be abejo, būtų labai gerai mokėti lenkų kalbą. Todėl nematau nieko keisto, kad užsienio reikalų ministras tinkamiausiu kandidatu dirbti Varšuvoje atrinko žmogų, gerai mokantį lenkų kalbą.
Kaip vyksta ambasadorių rotacija? Ar baigęs ambasadoriaus darbą vienoje šalyje asmuo gali būti iš karto skiriamas į kitą, ar turi praeiti tam tikras laikotarpis, kad jis galėtų būti skiriamas į kitą valstybę?
Diplomatinės tarnybos įstatymas reglamentuoja tokią susiklosčiusią praktiką: ambasadorius dirba trejus metus. Vėliau tarnystė gali būti du kartus pratęsta po metus. Po to jis grįžta į ministeriją ir dirba ambasadoriumi specialiems pavedimams arba vadovauja kuriam nors ministerijos departamentui. Po dvejų ar trejų metų vėl išvykstama ambasadoriauti į kurią nors kitą valstybę. Būna ir yra išimtinių atvejų, kai iš vienos šalies ambasadorius iš karto skiriamas dirbti į kitą valstybę. Tai atsitinka gana retai, tačiau, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvo keletas tokių atvejų.
Ar gali būti ambasadoriumi paskirtas žmogus, nebaigęs specialių diplomatijos mokslų, neturintis specialiojo išsilavinimo?
Diplomatinės tarnybos įstatymas nereglamentuoja ambasadorių išsilavinimo. Gali būti baigtos specializuotos studijos: diplomatijos, tarptautinių santykių, tarptautinės politologijos. Tačiau mes turime labai daug gerų pavyzdžių, kai ambasadoriais profesionaliai, kokybiškai dirba istorikai, filologai, filosofai, fizikai ir matematikai. Kaip pavyzdį galiu paminėti ambasadorių Antaną Vinkų, kuris, būdamas medikas, sėkmingai vadovavo klinikoms Lietuvoje, vėliau labai sėkmingai dirbo ambasadoriumi. Taigi ambasadoriais gali būti įvairių sričių, įvairaus išsilavinimo žmonės, svarbu, kad jie šį darbą dirbtų profesionaliai.
Kodėl ambasadorius vardą, titulą išsaugo ir baigęs darbinę veiklą? Kaip sakoma, ambasadorius iki gyvenimo pabaigos…
Tikrai taip. Ambasadorius yra pareigos, kartu ambasadorius yra ir diplomatinis rangas. Todėl, baigus ambasadoriaus darbą, niekas neatima ambasadoriaus rango.
Susiję:
The post A. Lydeka: Lietuva, skirdama ambasadorius, ne visada pasinaudoja tarptautine patirtimi appeared first on Bernardinai.lt.