„Karo padėtis“ – 2023 m. išleista antologija, sudaryta iš penkiasdešimties žymiausių Ukrainos rašytojų, poetų, žurnalistų, visuomenės aktyvistų, karių tekstų, parašytų prasidėjus plataus masto Rusijos invazijai į Ukrainą. Įžangą knygai parašė Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas Valerijus Zalužnas.
Antologiją pavadinimu „Tarp būties ir nebūties. Karo padėtis“ lietuviškai išleido leidykla „Gelmės“. Iš: Воєнний стан. Meridian Czernowitz, 2023, vertė Donata Rinkevičienė.
Vitalijus Portnikovas (g. 1967) – publicistas, rašytojas, žurnalistas, Ukrainiečių PEN centro narys. Laisvės radijo apžvalgininkas ir nuolatinis analitinių straipsnių politinėmis ir istorinėmis temomis Ukrainos žiniasklaidoje autorius. Išleidęs penkias knygas.
Pirmosiomis Rusijos plataus masto puolimo prieš Ukrainą dienomis vienas Europos kanalas prieš naujienas nuolat rodė užsklandą apie karą. Užsklandoje mergina, priversta bėgti nuo apšaudymo ir bombardavimo, žurnalistams sakė: „Aš nežinau, ko jis nori!“ Tokį tikrųjų karo tikslų nesupratimą demonstruoja ne tik žmonės, kuriuos netikėtai užklupo Vladimiro Putino agresija. Su panašiu nesupratimu ne kartą susidūriau politiniuose ir ekspertų sluoksniuose, ne vien ukrainietiškuose. Rusijos karas su Ukraina pirmiausia aiškinamas tam tikru Rusijos prezidento iracionalumu, jo asmenine neapykanta Ukrainai, baime dėl galimos Ukrainos valstybės kūrimo sėkmės ir kitais panašiais motyvais.
Tuo metu konfliktas tarp Ukrainos ir Rusijos prasidėjo net ne 1991 m. rugpjūčio 24 d. paskelbus Ukrainos nepriklausomybę, o žlugus komunistinei ideologijai. Atrodo, pamirštame, kad iki 1991 m. Ukraina jau 1918–1920 m. buvo nepriklausoma valstybė. Bolševikai sugebėjo ją grąžinti imperijai tik tada, kai stačiatikybės, autokratijos ir „trivienės tautos“ – rusų, malorosų ir baltarusių – tautybės ideologiją pakeitė klasine ideologija ir sukūrė fiktyvią Ukrainą su raudona vėliava. Tačiau vos komunistinė tamsa išsisklaidė, Ukraina grįžo prie savo tikrojo, o ne komunistų sufabrikuoto valstybingumo.
O Rusija? Ir Rusija natūraliai grįžo prie „trivienės tautos“ koncepcijos, kuri buvo labai populiari tarp partinių pareigūnų, KGB karininkų ir sostinės intelektualių režimo tarnų iki TSKP žlugimo. Vladimiras Putinas tiesiog koncentruoja šias savo visuomenės idėjas apie praeitį, ir Rusija jomis bando pakeisti ateitį. Kitas dalykas – Rusija visada buvo įsitikinusi, kad Ukrainos ir kitų sovietinių respublikų nepriklausomybė yra laikinas reiškinys, todėl anksčiau ar vėliau imperinė valstybė, naudojant politinius ir ekonominius svertus, bus atkurta. O pagrindinis uždavinys – laikyti būsimas provincijas už trumpo pavadžio, neleisti joms prisijungti prie alternatyvių politinių ir karinių aljansų, pirmiausia prie ES ir NATO. Rusijos perėjimas nuo politinio ir ekonominio spaudimo prie karinių metodų yra nuspėjama reakcija į galutinį Ukrainos raidos vektoriaus pokytį. Ukraina, kuri dar net nėra ES narė, o tik pasirašo asociacijos sutartį su ES, yra šalis, kurią bus sunku prijungti prie Rusijos. Ypač Ukrainą, kuri įstos į NATO ir ES. Tačiau ką Putinas pasiekė užpuolęs Ukrainą? Visų pirma, jis išgrynino identitetus. Rusams Ukrainos teritorija yra „istorinės Rusijos“ žemės, kurios turėtų būti jos sudėtyje.
Ukrainiečiams tai yra jų pačių valstybė, kurią reikia išvaduoti iš okupacijos. Karo fone skirtumai tarp pačių ukrainiečių pradeda nykti. Dar visai neseniai galėjome matyti ir žmones, turinčius labai aiškią ukrainietišką valstybinę tapatybę, ir žmones, labiau linkusius pritarti Vladimiro Putino pareiškimams, kad rusai ir ukrainiečiai yra „viena tauta“, ir žmones, visiškai nesidominčius savo tapatybe. Karas „vienos tautos“ šalininkų skaičių itin sumažino, jei ne visiškai išnaikino. O žmonės, kurie negalvojo, kad yra ukrainiečiai, buvo priversti užduoti sau klausimus apie karo priežastis ir apie Putino bei Rusijos kaltę dėl jų asmeninio ir bendro sielvarto.
Tai ir yra tapatybės formavimasis, kuris visada paspartėja per krizę ir karą. Taip, nepaisant to, daugelis etninių ukrainiečių kol kas tarpusavyje kalba rusiškai ir toli gražu neturi klasikinės kultūrinės tapatybės. Tačiau raktiniai žodžiai čia yra „kol kas“, nes prie šios kultūrinės saviidentifikacijos, ukrainiečių kalbos, bendro istorijos supratimo ir valstybės bei civilizacijos kūrimo perspektyvų dar bus prieita. Niekas taip nesuvienija žmonių, kaip bendros destrukcijos perspektyva, nacionalinio pralaimėjimo arba, priešingai, bendros pergalės galimybė. Reikia suprasti, kad panašūs procesai šiuo metu vyksta ne tik tarp etninių ukrainiečių, bet ir tarp kitų šalies tautinių grupių atstovų, pirmiausia, žinoma, tarp etninių rusų. Tačiau panaši kristalizacija dabar klostosi ir pačioje Rusijoje. O kai Rusija pralaimės karą, šis procesas tik sustiprės.
Kol kas nežinome, ar žlugus Putino planui Rusijos nacionalinėje sąmonėje padidės agresyvumas, ar Rusijos visuomenėje pasiseks nuosaikesnėms ir atsargesnėms jėgoms. Tačiau akivaizdu, kad šis žlugimas yra tiesioginis kelias į galimą nacionalinį susitelkimą aplink savo nacionalinę idėją. Ir, žinoma, ši idėja lems ne tik etninių rusų, bet ir kitų tautybių atstovų, kurie sieks išlikti „hermetiškoje“ Rusijos valstybėje, sąmonę. Beje, ir etninių ukrainiečių sąmonę. Prieš karą etniniai ukrainiečiai, turintys Rusijos pasus, vis dar galėjo sau leisti prisiminti savo tautinę tapatybę ir draugiškoje kompanijoje dainuoti ukrainiečių liaudies dainas. Po karo jų liaudies dainos, kaip ir jie patys, galiausiai taps rusiškos. Peršasi gana paprasta išvada. Kaip tik Putino karas galutinai nutraukė šimtmečius buvusioje imperijoje vykusią tapatybių difuziją ir pavertė ją kristalizacija, taigi tikra tapatybių kova. Būtent civilizacinis atotrūkis tarp rusų ir ukrainiečių tapatybių žada būti pagrindinis – ir ilgalaikis – šio baisaus karo rezultatas.
Iš: Воєнний стан. Meridian Czernowitz, 2023, vertė Donata Rinkevičienė.
Susiję:
The post Tapatybių karas appeared first on Bernardinai.lt.