Neseniai Lietuvos ornitologų draugija paskelbė skaičius apie mažėjančią paukščių populiaciją. Mokslo ir verslo atstovai atkreipia dėmesį, kad paukščių mažėjimo priežasčių yra daug. Mažėjimą ūkininkaujamuose plotuose lėmė ir iki praėjusių metų buvusi ydinga žemės ūkio politika, kuri ne tik netiesiogiai skatino naikinti paukščiams palankius kraštovaizdžio elementus, bet netgi baudė ūkininkus už veiksmus, naudingus bioįvairovei.
Ekspertai teigia, kad žemės ūkis turi būti vertinamas ne kaip grėsmė paukščiams, o kaip sprendimas, nes skatinant tvarų ūkininkavimą galima padėti atkurti jiems tinkamas buveines ir kartu sumenkusias populiacijas.
Paukščių mažėjimas – daugiabriaunė problema
„Mažesnė paukščių populiacija žemės ūkyje susijusi su daugybę metų buvusia ydinga žemės ūkio politika. Ūkininkams buvo neleidžiama deklaruoti tų plotelių laukuose, kuriuose būdavo medžių, krūmynų intarpų, tvenkinių ir pan. Tie plotai būdavo „iškerpami“ iš lauko. Todėl ūkininkai, nenorėdami prarasti lėšų, taip būdavo netiesiogiai skatinami šiuos elementus šalinti, nors jie svarbūs bioįvairovei bei paukščiams. Tik 2023 m. ši ydinga politika šalies mastu buvo pakeista ir ūkininkai, paliekantys dalį kraštovaizdžio elementų laukuose, nebenukentės. Vis dėlto nauja tvarka dar apraizgyta daugybe įpareigojimų ir reikalavimų ir, kaip parodė praeitų metų pasėlių deklaravimo duomenys, yra mažai patraukli“, – sako biologė, asociacijos „CropLife Lietuva“, skleidžiančios tvarios augalininkystės principus, direktorė Zita Varanavičienė.
Jai antrina ir Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro mokslų daktarė Grita Skujienė. „Tenka pripažinti, kad europinė praktika ir ES dotacijų skyrimo sistema buvo bloga ir Lietuva, daug nesvarstydama, perėmė šią ydingą praktiką. Europa pamatė jos trūkumus ir pakeitė tvarką, dabar ją ima stabdyti ir Lietuva. Tai geras ženklas, tačiau žala jau padaryta – daug kraštovaizdžio elementų sunaikinta, tad nauja tvarka pristabdo nykimą, bet jo visiškai neatkuria“, – tvirtina G. Skujienė.
Tvari praktika duoda rezultatų
VU mokslininkė teigia, kad būdų atkurti bioįvairovei ir paukščiams palankesnę aplinką yra – reikia aktyviau skatinti tvarų ūkininkavimą.
„Mes nuo 2021 m. su viena įmone Kupiškio rajone vieno ūkininko laukuose atliekame bioįvairovės tyrimus. Laukų pakraščiuose yra suformuotos maždaug šešių metrų pločio juostos, kuriose yra įvairių skirtingu metu žydinčių augalų rūšių. Matome, kad, palyginti su kontroliniu lauku be žydinčios augalų juostos, tvariojo ūkio laukuose paukščių bei bitinių vabzdžių populiacija yra smarkiai gausesnė“, – pasakoja G. Skujienė.
Pasak jos, šiame ūkyje jau trejus metus atliekami paukščių populiacijos pokyčio stebėjimai ir mokslininkai mažėjimo nefiksuoja. „Rūšių, kurių gausumas pagal Lietuvos ornitologų apskaitas Lietuvoje labiausiai mažėja, pavyzdžiui, šelmeninių kregždžių, paprastųjų medšarkių, dagilių, griežlių ir kitų, gausumas buvo nedidelis, kiek varijavo, bet mažėjimo nematėme. Tai jau gerai. Stabiliai gausiai matėme vieversių, o baltųjų gandrų užimtų lizdaviečių nustatėme netgi daugiau, nei jų buvo pradėjus tyrimus, – ir tai vis paukščiai, apie kurių mažėjimo tendencijas ornitologai kalba“, – pasakoja G. Skujienė.
Ji teigia, kad Lietuvoje žemės ūkio politikos formuotojai galėtų aktyviau bendradarbiauti su mokslininkais, kurie padėtų numatyti veiksmingas priemones. Mokslininkų patarimų, kaip išsaugoti bioįvairovę, reikia ir ūkininkams, nes jie taip pat suinteresuoti išsaugoti gamtą savo vaikams ir anūkams.
Geru pavyzdžiu mokslininkė laiko Vokietiją: šioje šalyje ūkininkams apsimoka taikyti tvarias praktikas. Jie skatinami nederlingose dirvose palikti atskirus nedirbamus plotus arba dideliuose laukuose daryti natūralius intarpus, kur paukščiai galėtų perėti, formuoti žydinčių augalų juostas ir taip toliau.
„Lietuvoje žemės ūkio politiką formuojantys asmenys taip pat turėtų ieškoti priemonių, kad elgtis tvariai ūkininkams apsimokėtų, tuomet jie būtų skatinami tai daryti, nes jiems tiesiog nenaudinga būtų elgtis netvariai“, – teigia G. Skujienė.
Už tvarią praktiką ūkininkus gali ir nubausti
Viena didesnių šiandieninių problemų, trukdančių tvariai žemės ūkio plėtrai Lietuvoje, – daugybė dviprasmybių, kai pagal vieną teisės aktą reikalaujama elgtis vienaip, pagal kitą – kitaip. To pavyzdys – tikra istorija iš kraštovaizdžio draustinio Nevėžio slėnyje, „Natura 2000“ teritorijos. Ūkininkė Vilma Živatkauskienė socialiniame tinkle pasidalijo įrašu, kad norėdama gauti tiesiogines išmokas „Natura 2000“ teritorijoje, kurioje gano galvijus, ji turi iškirsti ten augančius medžius ir suarti natūralias pievas – tik taip ūkis atitiktų kriterijus paramai gauti.
Apie teisės aktų nesuderinamumą kalba ir Z. Varanavičienė. „Pavyzdžiui, žemės ūkio ministro įsakymas numato, kad ūkininkai privalo išlaikyti gerą žemės agrarinę būklę, vadinasi, ji negali apaugti nei krūmais, nei medžiais. Tik pastaraisiais metais atsirado galimybė deklaruoti kraštovaizdžio elementus, tačiau jie apipinti daugybe reikalavimų, kurie daro šią priemonę sunkiai įgyvendinamą ir nepatrauklią“, – pasakoja ji.
Šią problemą teigia pastebėjusi ir VU mokslų daktarė G. Skujienė. „Atlikdami tyrimus ir ieškodami itin populiaraus paukščio griežlės, sutikome ūkininką, auginantį avis. Jis žinojo šį paukštį ir liūdnai konstatavo, kad privalėjo išpjauti pievą ir jų nebeliko, bet pasiūlė jos ieškoti už lauko esančio miškelio kitoje pusėje, kur dar buvo palikęs neišpjautą plotą su orchidėjiniais augalais. Pasirodo, ūkininkas turi išlaikyti gerą agrarinę būklę ir neturi teisės savo lauką ar jo dalį pritaikyti natūralioms buveinėms, nes už apžėlusią pievą, griovius ir pagriovius jis būtų baudžiamas, nors tokios vietos gali tapti bioįvairovės šaltiniu, svarbiu ir paukščių populiacijai gausėti. Ūkininkas privalo pievą nušienauti ir žolę išvežti“, – pasakoja G. Skujienė.
Į gamtą besiplečiantys miestai
Nors ornitologai dėl paukščių populiacijos mažėjimo kaltina vien žemės ūkį, Z. Varanavičienė atkreipia dėmesį, kad tokias tendencijas lemiančių priežasčių gerokai daugiau. Tarp jų – į gamtą ir natūralias pievas besiplečiantys miestai su savo priemiesčių gyvenvietėmis.
„Dažnai pamirštame pirmiausia pažvelgti į savo aplinką – gyvendami miestuose nepagalvojame, kad trinkelizacija ir urbanizacija taip pat yra viena pagrindinių bioįvairovės nykimo priežasčių: tiesiame kelius, statome naujus miestų rajonus, ir mieste, ir savo sodybų kiemuose klojame trinkeles, statome paukščiams mirtinus stiklinius dangoraižius, rengiame „Ramstein“ koncertą Vingio parke per patį paukščių perėjimo metą ir taip toliau. Šie veiksmai taip pat lemia bioįvairovės, kartu ir paukščių populiacijos mažėjimą“, – aiškina Z. Varanavičienė.
Be to, pasak jos, neužtenka rūpintis paukščių buveinėmis jų perėjimo vietose, svarbu mažinti sunkumus, jų patiriamus žiemojimo vietose ar migracijos kelyje. Pavyzdžiui, dagiliai ir kiti smulkūs paukščiai, kurių populiacijos mažėjimą Lietuvoje fiksuoja ornitologai, kai skrenda žiemoti į šiltuosius kraštus, Viduržemio jūros šalyse yra gaudomi tinklais maistui ir vėliau nugula restoranų lėkštėse. Ar Vakarų Europa badauja, kad reikia valgyti mažiau nei 20 g sveriančius paukštukus?
„Be žemės ūkio mūsų platumose pievos užaugtų plačialapiais miškais ir iš viso neliktų atvirų kraštovaizdžio vietų. Žemės ūkis yra sprendimo dalis, ūkininkai vis plačiau įgyvendina tvarią praktiką, tačiau vien ūkininkų pastangų saugant paukščius tikrai nepakaks, – įsitikinusi Z. Varanavičienė. – Čia labai svarbus politikų, reaguojančių ne į aplinkos projektininkų nuomonę, bet į nepolitizuoto mokslo rekomendacijas, vaidmuo.“
Susiję:
The post Dėl ko Lietuvoje mažėja paukščių appeared first on Bernardinai.lt.