Didysis slovėnų rašytojas ir intelektualas Drago Jančaras kartą yra pasakęs, kad Solidarumo judėjimas Lenkijoje buvo ta jėga, kuri išardė pirmąją Berlyno sienos plytą. Pasitelkus šią metaforą, galima sakyti, kad Lietuvos Sąjūdis padarė kažką panašaus griaudamas tautų kalėjimo barako – SSRS – sienas.
Kita vertus, tragiški 1991 m. Sausio 13-osios įvykiai Vilniuje tapo savotišku katarsiu Lietuvai ir kartu pirmuoju Vakarams juntamu (nors prieš tai Tbilisyje, Baku ir per Kazachstano Želtoksaną buvo ne mažiau tragiškų įvykių) aiškiu lūžiu „Laisvųjų respublikų sąjungos, amžiams tvirčiausiai Didžiosios Rusios suburtos“ konstrukcijoje.
Būtent tuometinės Lietuvos visuomenės ryžtas ir Sąjūdžio rėmėjų bei aktyvistų, kurie pirmieji išdrįso atvirai mesti iššūkį sovietų imperijai (populiarus šūkis vėlesniuose Sąjūdžio mitinguose buvo „Reikalaujame ne daugiau teisių, o visiškos nepriklausomybės atkūrimo!“), laikysena paskatino tiek Vakaruose, tiek vadinamosios socialistinės stovyklos šalyse – ypač Lenkijoje, tiek, svarbiausia, net pačios SSRS viduje patikėti, kad šis dar vienas Rusijos imperijos įsikūnijimas galiausiai žlugs.
Ir būtent maža Lietuva turėjo įrodyti, kad tai įmanoma. Savo garsiojoje esė „Prisiminimai apie Jugoslaviją“ D. Jančaras užrašė 1991 m. sausio 13 d.: „Tačiau, nepaisant visko, net blogiausia demokratija yra geriau nei jokios demokratijos. Ir be galo geriau nei tankai gatvėse. O Vilniaus gatvėse tankai yra būtent dabar, kai baigiu rašyti šį tekstą, sausio 13 d., sekmadienį, 14 val. Lietuvą ištiko 1968 m. Čekoslovakijos likimas.“
Slovėnų rašytojas žinojo, apie ką kalba. Būtent nuo Slovėnijos – labiausiai išvystytos ekonomiškai, bet ir vienos mažiausių Jugoslavijos Socialistinės Federacijos Respublikos subjektų – ir prasidėjo šios šalies žlugimas. Būtent Slovėnija pirmoji paskelbė apie savo nepriklausomybę ir išėjimą iš Federacijos – pirmiausia per 1990 m. gruodžio 23 d. referendumą, o vėliau ir oficialiai per nepriklausomybės deklaraciją 1991 m. birželio 25 d. Jau kitą dieną Slovėnija tapo Slobodano Miloševićiaus režimo auka, į šalį įsiveržė Jugoslavijos liaudies armijos kariuomenė. Karas Slovėnijoje tetruko 10 dienų, per jį žuvo 24 šalies gynėjai ir buvo 182 sužeistieji. Jis tapo to, kas įvyko vėliau – žiaurių ir kruvinų karų Kroatijoje, Bosnijoje ir Kosove – preliudija.
Slovėnija buvo tarp pirmųjų šalių, kurios pripažino Lietuvos nepriklausomybę – tai padarydama jau 1991 m. kovo 16-ąją.
Tada Lietuva atgavo laisvę – žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, sumokėdama už tai palyginti nedidelę kainą – ir per tris dešimtmečius, praėjusius nuo tų šaltų Sausio dienų, ji nuėjo įspūdingai ilgą kelią nuo sovietų pavergtos respublikos iki normalios mūsų dienų Europos šalies, kurios raidos kelias iš esmės yra sėkmės istorija. Panašiai Estija ir Latvija sugebėjo atkurti nepriklausomybę bei savo valstybingumą ir iš naujo integruotis į Vakarus.
Tokiu būdu ši šiaurinė pagrobtosios Europos dalis – pabudusi Baltija – sugrįžo į bendrus Europos namus. Tačiau, kaip paaiškėjo – vėlgi, žvelgiant iš šiandienos perspektyvos – imperija, kuri tariamai baigė egzistuoti 1991 m. gruodžio 25 d. (tokiu būdu pateikdama savotišką kalėdinę dovaną savo kaimynams), vis dėlto iš esmės neišnyko, ji tik persiformavo ir patyrė dar vieną eilinę mutaciją, kad, atėjus tinkamam laikui, grįžtų prie jai būdingų metodų – agresijos, aneksijos, masinių žudynių, karo nusikaltimų, etninio valymo ir ištisų tautų, jų kalbų bei kultūrų egzistencijos neigimo. Šį kartą – tautų, kurioms teko nelaimė vėl atsidurti pilkojoje zonoje tarp Vakarų ir imperijos, kuri iš tikrųjų net nelabai žino, kas ji yra ir kuo norėtų būti – kapitalistine (konvencine) SSRS versija arba nauju Rusijos imperijos variantu, arba abiem kartu.
Tuo pat metu per visus šiuos trisdešimt su viršum metų, praėjusių nuo tų 1991 m. Sausio įvykių, jau užaugo viena po kitos ištisos kelios kartos žmonių, kurie vis dar laiko save sovietiniais žmonėmis, net jei patys nelabai žino, ką jie turi omenyje. Tokių žmonių – deja – yra milijonai, daugiausia būtent Rusijoje, kur jie yra jos nusikalstamo režimo atrama ir ramstis.
Didžiausia problema yra ta, kad, skirtingai nei 1991 m. lietuviai, kurie puikiai žinojo, kas jie yra ir kur nori eiti, Rusijos visuomenė per visą laikotarpį nuo SSRS žlugimo iki dabar faktiškai iki šiol neatsakė į esminį klausimą – kas ji yra? Ką reiškia būti rusu? Ką reiškia rusiškumas ir kuo jis skiriasi nuo sovietiškumo? Ar Stalinas buvo didvyris ar nusikaltėlis? O Leninas? O jo įsakymu nužudytas kartu su savo šeima paskutinis caras Nikolajus II? Didžioji dauguma rusų ir šiandien tebėra tiesiog sovietiniai žmonės (homo sovieticus vulgaris), itin primityviai ir nereflektuotai vertinantys pirmiausia savo istoriją, savo kultūrą ir savo vietą pasaulyje – apie kitus net nekalbant.
Vienas rusų karo belaisvis Ukrainoje neseniai į klausimą, už ką jis kovojo atėjęs žudyti ukrainiečius, atsakė trumpai ir glaustai: „Už SSRS atkūrimą.“
Ir tai, deja, kaip tik ir yra viena svarbiausių ir giliausių šio žiauraus karo, kuris šiuo metu vyksta Ukrainoje, prasmių. Viena vertus, Ukrainos visuomenė moka didžiulę kainą už savo siekį galutinai išsivaduoti iš Rusiją apėmusio marazmo būsenos, kurią ji bando primesti kaimynei, ir vienareikšmiškai bei aiškiai atsakyti į klausimą, kuo ukrainiečių visuomenė nori būti, ne tiksliai neapibrėžta sovietine, o normalia, modernia ukrainiečių tauta, kaip ir lietuviai 1990–1991 m., bet – jų nelaimei, ukrainiečiai šiuo atžvilgiu dėl įvairių priežasčių pavėlavo su šiuo ryžtingu siekiu tris dešimtmečius. Tris dešimtmečius, kurie leido rusams performatuoti savo liguistus imperinius siekius, suplakant į vieną ir Sovietų Sąjungą, ir carus, ir mitologinę Rusią. Kita vertus, iš kitos pusės yra sovietiniai Rusijos žmonės, kurie nelabai žino, kas jie yra, bet jų sovietiniai fantominiai skausmai neleidžia jiems suvokti pasaulio kitaip nei per mutavusią sovietinę rusišką imperinę prizmę. Ir jie pasirengę žudyti, deginti, prievartauti, naikinti viską dėl šių savo fantominių skausmų.
Loreta Asanavičiūtė ir dar dvylika Vilniaus televizijos bokšto gynėjų žuvo, nes nenorėjo būti sovietiniais žmonėmis. Tuo pat metu per visus šiuos trisdešimt su viršum metų, praėjusių nuo tų 1991 m. Sausio įvykių, jau užaugo viena po kitos ištisos kelios kartos žmonių, kurie vis dar laiko save sovietiniais žmonėmis, net jei patys nelabai žino, ką jie turi omenyje. Tokių žmonių – deja – yra milijonai, daugiausia būtent Rusijoje, kur jie yra jos nusikalstamo režimo atrama ir ramstis. Bet neapsigaukime, Rusija nėra vienintelė vieta, kur tokie žmonės ramiausiai ir toliau gyvena su šia savo gan savotiška tapatybe. Tokių žmonių esama ir Lietuvoje, ir Estijoje, ir Sakartvele, ir Moldovoje, ir Ukrainoje, ir – emigrantų ar repatriantų (pavyzdžiui, Vokietijos atvejis) pavidalu daugelyje Europos šalių bei JAV. Sovietiniai žmonės išgyveno SSRS žlugimą ir dabar kariauja dar vieną karą. Nes karas Ukrainoje yra būtent sovietinio žmogaus karas.
Tai, ką Lietuva pradėjo 1990 m. kovą ir išpirko žmonių aukomis 1991-ųjų sausį, dabar turėtų būti baigta Ukrainoje. Deja, kitos išeities tiesiog nėra.
Ceterum censeo, Carthago delenda est – „Be to, aš manau, kad Kartagina turi būti sunaikinta.“
Susiję:
The post Kartagina turi būti sunaikinta – Carthago delenda est appeared first on Bernardinai.lt.